Mažas toks (žmogeliukas): Pilna burna

Mažas toks (žmogeliukas): Pilna burna: "Vis dažniau pastebiu, kad kai tam tikri žmonės pasakoja, aprašo ar kitaip kaip paviešina savo įspūdžius ar potyrius, atrodytų, lyg jie nuola..."

Pilna burna

Vis dažniau pastebiu, kad kai tam tikri žmonės pasakoja, aprašo ar kitaip kaip paviešina savo įspūdžius ar potyrius, atrodytų, lyg jie nuolat skubėtų. Tarsi kalbėtų pilna burna, tik pilna ten ne ko kito, o žodžių - iškalbingiausių, taikliausių, geriausiai nuspalvinančių situaciją...

Ir praktiškai visi tie žmonės, per kuriuos mano žodyne atsirado posakis "pasakoja pilna burna", turi dar vieną išskirtinį bruožą. Netgi ne bruožą, o tokį bruožų rinkinį, kur labai taikiai bendrauja optimizmas, išmintis, nuolatinis ėjimas progreso link, energija, savo tikslų žinojimas... Jei ne tikslų TIKSLŲ, tai bent tam tikrų tarpinių "maršruto stotelių".. Visa tai, ko man dabar taip trūksta.

Ir galvoju... Tai kas man trukdo? Kas mane laiko pririštą prie gyvenimo, kuriame jaučiuosi nelaiminga? Arba, kas man neleidžia atrasti džiugumų jame..? Jeigu tik žinočiau atsakymą. Bet gal kaip tik dabar jo ieškau. Bent jau įsivaizduoju, kad ieškau. Tai - jau šis tas..

Pradėsiu nuo knygų. Taip. Ir nuolat deklaruosiu, kaip sekasi...

Ir nuotraukų šiandien nebus - ne straipsnių publikuot čia atėjau.

Kas tą gyvenimą pažabos?

Kiek daugiau nei prieš metus rašiau: "Sako, gyvenimas susideda iš pradžių ir pabaigų. Kartais jos liūdnos, kartais - džiugios. Va, kad ir maniškės dabar: džiugiai atėjo universiteto lankymo pabaiga, gražiai diplomu paženklinta, bet naujo gyvenimo pradžia kažko nedžiugina. Nes kaip ir neaišku - o ką daryt toliau?".

Panašu, kad buvau kiek daugiau pasimetusi, nei džiugi. Metai nepastebėti praskriejo, o situacija, regis, nedaug tepasikeitė. Tik tiek, kad nebestudijuoju ir nebedirbu DP... Dirbu kitur. Bet lygiai taip pat sunku prisiversti siekti gyvenimo sėkmės. Plano kaip nebuvo, tai ir nėra. Džiugesio - irgi. Visa kita, beje, kas nesusiję nei su karjera, nei su pinigais, yra puiku - naujas butas, mylimas brangus... Bet nerimsta siela, oi nerimsta...

Gal pradėti rimčiau rašyti. Kasdien po mažą, trumpą priekaištą sau. Arba - optimistiškiau. Kasdien po vieną veiksmingą receptėlį "Kaip grįžti į džiugesio vėžes"...

Tokia nepatenkinta pati savim jau labai seniai buvau.. O gal kaip tik - labai ilgai tik tokia ir buvau..? Ir tik dabar ateina suvokimas, kad GANA, tik jis nepasufleruoja O KAIP SUSTOTI...

Dievaži. Jeigu jau prisiminiau šitą savo kertę, tai gero nėr. Bet juk bus! Žinau! Nes po pablogėjimo visada ateina pagerėjimas. Tokios gyvenimo sūpuoklės. Tad - bandysiu aktyviai spirtis, kad jos pasisuktų skrieti į priekį. Nes jau gana atgal...

Aš dar dainuosiu...

"...nors balsas prikimo...
Dainuosiu ir tąsyk, būdamas nebyliu..."

Taip byloja lietuvių estrada. Na o aš kartais pagalvoju - ar aš dar rašysiu??? Tiek užmojų turėta, tiek vilčių ir minčių dėta, o mano tinklaraštis, šit (negalvokit nieko blogo - tai tik ištiktukas, o ne angliško žodžio "SHIT" vertinys;) ), vis dar tuščias kaip pirmą savo gyvavimo savaitę. Nors galva, atrodytų, kupina "taip ir neparašytų" knygų...

Tai kas man yra šis tinklaraštis? Jeigu tai - galimybė išreikšti save, nerašydama tarsi deklaruoju, kad nelabai turiu ką išreikšti. O tai užgauna mano savimeilišką asmenybę...

Jeigu asmeninis tinklaraštis - disciplinos mokymosi priemonė, vadinasi, irgi prašauta. Nes bet kas iš mane pažįstančių pasakytų: "Neee, DISCIPLINA tikrai nėra Jos antras vardas..."

Gal visgi tai - tam tikra minčių kaupykla..? Tuomet vėl iškyla panaši problema kaip ir pirmuoju atveju - jeigu minčių kaupykla tuščia, matyt minčių ne "prūdai" (liet. "kūdros").

Būčiau bandžiusi gal ir daugiau privardyti priežasčių, kam gi pradėjau šį tinklaraštį , bet sėkmingai jo nepildau, bet visos jos daugiau ar mažiau persidengia su jau išsakytomis.

Tad lieka viena - kartais būna situacijų, kuriose žūt būt prireikia "neatidėliotino darbo" tam, kad galėtumei atidėti kitus. Iš tokios reikiamybės ir gimė rinklaraštis "Mažas toks (žmogeliukas)". Lygiai dėl to paties atsirado visa "masė" įrašų. Neatmetant ir šiandieninio.

Išeitų, kad tinklaraštis man - tai tarsi vasarnamis, kuriame gera kartais apsilankyti, bet nuolat sėdėti nėra prasmės. Tai vieta, į kurią malonu pabėgti ir pabūti su savimi. Kitaip tariant - akis į akį su savo jausmais, mintimis ir idėjomis, kurie , atgulę raidžių, žodžių, sakinių pavidalu, tampa bent kažkiek labiau apibrėžti.

Galima sakyti - tam tikra terapija. Kuri nieko nekainuoja.

Nauja pradžia

Sako, gyvenimas susideda iš pradžių ir pabaigų. Kartais jos liūdnos, kartais - džiugios. Va, kad ir maniškės dabar: džiugiai atėjo universiteto lankymo pabaiga, gražiai diplomu paženklinta, bet naujo gyvenimo pradžia kažko nedžiugina. Nes kaip ir neaišku - o ką daryt toliau?

Taip, durų, vartų ir ertmių kur įsigrūst tarsi ir padaugėjo, bet... O jeigu nežinai, ko nori...? Taip ir bandyt viską iš eilės? Na, gal ir išeitis... Bet tas naujo gyvenimo slenkstis šiandieną man regisi koks tai per aukštas... Žinau, turbūt taip turi būti. Ir per daug neliūdžiu. Tik vis suku galvą - o kur man norisi pasidėti..?

Ir taip bemąstydama, sužinojau, kad Vilniaus centre internetu nemokamai naudotis galima! :) Vadinasi, galima čiupt kuprinę, kuprinėje - kompiuterį ir lėkt ieškot įkvėpimo. Taip ir darysiu. Ir radus geriausią įkvėpimo vietą - pasidalinsiu.

Kai norisi susigūžti

O kartais norisi dar labiau susigūžti... Iki didesnio mažumo, nei kad lėmė genai...

Ir kur nesinorės! Va už lango lietus pila - toks krapsėjimas nuo stogo, kad regis, į pačią širdį lyja (hmmm... neseniai sužinojau, kad panašiai savo pojūčius apibūdina ligoniai, kai jiems pasireiškia senestopatijos - skausmai, kurie neturi jokio organinio pagrindo... Gali dar sakyti ir taip visaip: "kažkur po kiaušu jausmas toks, tarsi smegenys apsiverstų". - inf. past.). O tada ir šalčiau pasidaro, ir niūriau...

Nieko nebus - junkitės šviestuvus, žmonės! Sako, kai nesmagu gyvent, reikia daugiau šviesos. Kad ir dirbtinės. Manoji lempa jau plieskia :) Gal ir nebus diena bloga.

Apie kitus mažus

Šiandien mūsuose greičiausiai įvyks pakasynos. O jei pakasynų ir nebus, gedulas jau smelkiasi į sąmonę ir pasąmonę... Pagaliau spąstais pagavome teroristę. Kankino ilgai ji mus - cypaudavo, lakstydavo po grindimis (dar vienas pirmo aukšto džiugesys), rausdavosi šiukšlinėje...

Iš garsų ir NUOSTOLIŲ atrodydavo, kad turėtų būti arklio dydžio. Bet klydom... Mažutė... Teisingumas, ergis, įvykdytas, bet... GAILA! Patarimas visiems pelių medžiotojams ir tiems, kurie priversti tokiais būti - prieš imdamiesi veiksmų, labai labai labai gerai pagalvokit, ar mokėsit šaltai priimti pasekmes...

Na o kol gedulas visiškai neužslopino manųjų pažintinių funkcijų, einu zubrinti... Aga, būtent - tapsiu graužikė. Bent kuriam laikui. Va jums ir situacijos dviprasmiškumas.

Update: mhm, pasirodo jų yra daugiau... liūdesys ir gailestys ekponentiškai mažėja...