Aš dar dainuosiu...

"...nors balsas prikimo...
Dainuosiu ir tąsyk, būdamas nebyliu..."

Taip byloja lietuvių estrada. Na o aš kartais pagalvoju - ar aš dar rašysiu??? Tiek užmojų turėta, tiek vilčių ir minčių dėta, o mano tinklaraštis, šit (negalvokit nieko blogo - tai tik ištiktukas, o ne angliško žodžio "SHIT" vertinys;) ), vis dar tuščias kaip pirmą savo gyvavimo savaitę. Nors galva, atrodytų, kupina "taip ir neparašytų" knygų...

Tai kas man yra šis tinklaraštis? Jeigu tai - galimybė išreikšti save, nerašydama tarsi deklaruoju, kad nelabai turiu ką išreikšti. O tai užgauna mano savimeilišką asmenybę...

Jeigu asmeninis tinklaraštis - disciplinos mokymosi priemonė, vadinasi, irgi prašauta. Nes bet kas iš mane pažįstančių pasakytų: "Neee, DISCIPLINA tikrai nėra Jos antras vardas..."

Gal visgi tai - tam tikra minčių kaupykla..? Tuomet vėl iškyla panaši problema kaip ir pirmuoju atveju - jeigu minčių kaupykla tuščia, matyt minčių ne "prūdai" (liet. "kūdros").

Būčiau bandžiusi gal ir daugiau privardyti priežasčių, kam gi pradėjau šį tinklaraštį , bet sėkmingai jo nepildau, bet visos jos daugiau ar mažiau persidengia su jau išsakytomis.

Tad lieka viena - kartais būna situacijų, kuriose žūt būt prireikia "neatidėliotino darbo" tam, kad galėtumei atidėti kitus. Iš tokios reikiamybės ir gimė rinklaraštis "Mažas toks (žmogeliukas)". Lygiai dėl to paties atsirado visa "masė" įrašų. Neatmetant ir šiandieninio.

Išeitų, kad tinklaraštis man - tai tarsi vasarnamis, kuriame gera kartais apsilankyti, bet nuolat sėdėti nėra prasmės. Tai vieta, į kurią malonu pabėgti ir pabūti su savimi. Kitaip tariant - akis į akį su savo jausmais, mintimis ir idėjomis, kurie , atgulę raidžių, žodžių, sakinių pavidalu, tampa bent kažkiek labiau apibrėžti.

Galima sakyti - tam tikra terapija. Kuri nieko nekainuoja.