Mažas toks (žmogeliukas): Pilna burna

Mažas toks (žmogeliukas): Pilna burna: "Vis dažniau pastebiu, kad kai tam tikri žmonės pasakoja, aprašo ar kitaip kaip paviešina savo įspūdžius ar potyrius, atrodytų, lyg jie nuola..."

Pilna burna

Vis dažniau pastebiu, kad kai tam tikri žmonės pasakoja, aprašo ar kitaip kaip paviešina savo įspūdžius ar potyrius, atrodytų, lyg jie nuolat skubėtų. Tarsi kalbėtų pilna burna, tik pilna ten ne ko kito, o žodžių - iškalbingiausių, taikliausių, geriausiai nuspalvinančių situaciją...

Ir praktiškai visi tie žmonės, per kuriuos mano žodyne atsirado posakis "pasakoja pilna burna", turi dar vieną išskirtinį bruožą. Netgi ne bruožą, o tokį bruožų rinkinį, kur labai taikiai bendrauja optimizmas, išmintis, nuolatinis ėjimas progreso link, energija, savo tikslų žinojimas... Jei ne tikslų TIKSLŲ, tai bent tam tikrų tarpinių "maršruto stotelių".. Visa tai, ko man dabar taip trūksta.

Ir galvoju... Tai kas man trukdo? Kas mane laiko pririštą prie gyvenimo, kuriame jaučiuosi nelaiminga? Arba, kas man neleidžia atrasti džiugumų jame..? Jeigu tik žinočiau atsakymą. Bet gal kaip tik dabar jo ieškau. Bent jau įsivaizduoju, kad ieškau. Tai - jau šis tas..

Pradėsiu nuo knygų. Taip. Ir nuolat deklaruosiu, kaip sekasi...

Ir nuotraukų šiandien nebus - ne straipsnių publikuot čia atėjau.

Kas tą gyvenimą pažabos?

Kiek daugiau nei prieš metus rašiau: "Sako, gyvenimas susideda iš pradžių ir pabaigų. Kartais jos liūdnos, kartais - džiugios. Va, kad ir maniškės dabar: džiugiai atėjo universiteto lankymo pabaiga, gražiai diplomu paženklinta, bet naujo gyvenimo pradžia kažko nedžiugina. Nes kaip ir neaišku - o ką daryt toliau?".

Panašu, kad buvau kiek daugiau pasimetusi, nei džiugi. Metai nepastebėti praskriejo, o situacija, regis, nedaug tepasikeitė. Tik tiek, kad nebestudijuoju ir nebedirbu DP... Dirbu kitur. Bet lygiai taip pat sunku prisiversti siekti gyvenimo sėkmės. Plano kaip nebuvo, tai ir nėra. Džiugesio - irgi. Visa kita, beje, kas nesusiję nei su karjera, nei su pinigais, yra puiku - naujas butas, mylimas brangus... Bet nerimsta siela, oi nerimsta...

Gal pradėti rimčiau rašyti. Kasdien po mažą, trumpą priekaištą sau. Arba - optimistiškiau. Kasdien po vieną veiksmingą receptėlį "Kaip grįžti į džiugesio vėžes"...

Tokia nepatenkinta pati savim jau labai seniai buvau.. O gal kaip tik - labai ilgai tik tokia ir buvau..? Ir tik dabar ateina suvokimas, kad GANA, tik jis nepasufleruoja O KAIP SUSTOTI...

Dievaži. Jeigu jau prisiminiau šitą savo kertę, tai gero nėr. Bet juk bus! Žinau! Nes po pablogėjimo visada ateina pagerėjimas. Tokios gyvenimo sūpuoklės. Tad - bandysiu aktyviai spirtis, kad jos pasisuktų skrieti į priekį. Nes jau gana atgal...