Kiek daugiau nei prieš metus rašiau: "Sako, gyvenimas susideda iš pradžių ir pabaigų. Kartais jos liūdnos, kartais - džiugios. Va, kad ir maniškės dabar: džiugiai atėjo universiteto lankymo pabaiga, gražiai diplomu paženklinta, bet naujo gyvenimo pradžia kažko nedžiugina. Nes kaip ir neaišku - o ką daryt toliau?".Panašu, kad buvau kiek daugiau pasimetusi, nei džiugi. Metai nepastebėti praskriejo, o situacija, regis, nedaug tepasikeitė. Tik tiek, kad nebestudijuoju ir nebedirbu DP... Dirbu kitur. Bet lygiai taip pat sunku prisiversti siekti gyvenimo sėkmės. Plano kaip nebuvo, tai ir nėra. Džiugesio - irgi. Visa kita, beje, kas nesusiję nei su karjera, nei su pinigais, yra puiku - naujas butas, mylimas brangus... Bet nerimsta siela, oi nerimsta...
Gal pradėti rimčiau rašyti. Kasdien po mažą, trumpą priekaištą sau. Arba - optimistiškiau. Kasdien po vieną veiksmingą receptėlį "Kaip grįžti į džiugesio vėžes"...
Tokia nepatenkinta pati savim jau labai seniai buvau.. O gal kaip tik - labai ilgai tik tokia ir buvau..? Ir tik dabar ateina suvokimas, kad GANA, tik jis nepasufleruoja O KAIP SUSTOTI...
Dievaži. Jeigu jau prisiminiau šitą savo kertę, tai gero nėr. Bet juk bus! Žinau! Nes po pablogėjimo visada ateina pagerėjimas. Tokios gyvenimo sūpuoklės. Tad - bandysiu aktyviai spirtis, kad jos pasisuktų skrieti į priekį. Nes jau gana atgal...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą