Vis dažniau pastebiu, kad kai tam tikri žmonės pasakoja, aprašo ar kitaip kaip paviešina savo įspūdžius ar potyrius, atrodytų, lyg jie nuolat skubėtų. Tarsi kalbėtų pilna burna, tik pilna ten ne ko kito, o žodžių - iškalbingiausių, taikliausių, geriausiai nuspalvinančių situaciją...
Ir praktiškai visi tie žmonės, per kuriuos mano žodyne atsirado posakis "pasakoja pilna burna", turi dar vieną išskirtinį bruožą. Netgi ne bruožą, o tokį bruožų rinkinį, kur labai taikiai bendrauja optimizmas, išmintis, nuolatinis ėjimas progreso link, energija, savo tikslų žinojimas... Jei ne tikslų TIKSLŲ, tai bent tam tikrų tarpinių "maršruto stotelių".. Visa tai, ko man dabar taip trūksta.
Ir galvoju... Tai kas man trukdo? Kas mane laiko pririštą prie gyvenimo, kuriame jaučiuosi nelaiminga? Arba, kas man neleidžia atrasti džiugumų jame..? Jeigu tik žinočiau atsakymą. Bet gal kaip tik dabar jo ieškau. Bent jau įsivaizduoju, kad ieškau. Tai - jau šis tas..
Pradėsiu nuo knygų. Taip. Ir nuolat deklaruosiu, kaip sekasi...
Ir nuotraukų šiandien nebus - ne straipsnių publikuot čia atėjau.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą